“ …tvirtai tikiu, kad liga nebus stipresnė už Gustą. Žmonės, taip stipriai tiki Gusto pergale prieš vėžį, kad aš ir pati negaliu netikėti, jog bus kitaip.“ (mama Ugnė)

Mažasis Gustukas grįžo iš tryliktosios gydymo kelionės Šveicarijos Lozanos vaikų ligų klinikos. Mes net neabejojame, kad berniukui pavyks įveikti ligą. Tačiau, stiprybė ir žmonių palaikymas, tikėjimas – be galo svarbūs Gusto šeimos gyvenime ir gydymo procese.

Dalinuosi Gusto mamos Ugnės jautriu kelionės laišku, su didžiausia viltimi linkėdama dar daugiau kantrybė, dar daugiau tvirtybės ir pasitikėjimo

„Pradėjome antruosius Gusto bilateralinės retinoblastomos gydymo metus Šveicarijoje. Šio 13-ojo gydomojo vizito metu kairėje akytėje aptiktas nedidelio diametro vėžinės masės atsinaujinimas, kuriam buvo taikyta lazerio terapija, taip pat aptikta ir nedidelių šešėlių, kurie suponuoja prielaidą, kad tai gali būti vėl pradedančių plisti navikinių sėklyčių užuomazgos.

Šešėlių kontūrai kol kas dar neaiškūs, keliantys abejonių (tad šį vizitą šešėlių atžvilgiu negalėjo taikyti jokių terapinių veiksmų), tad sekantį vizitą planuojama taikyti konsoliduojančią lazerio terapiją į tą pačią vietą, kad sustiprintų naikinamąjį poveikį vėžinėms ląstelėms ir, jei prireiks, pasitelks intraarterinę chemoterapiją navikinių sėklyčių naikinimui.

Dešinėje akytėje situacija šios patikros metu išliko stabili – recidyvų ir naujų vėžinės masės darinių neaptikta.

Ligos gydymo kelias nelengvas, besikartojantys paūmėjimai (recidyvai) ir pagerėjimai (remisijos) keičia vienas kitą ir yra neišvengiami, suprantu, kad vien tik recidyvai ilgą laiką gali sekti vienas paskui kitą, tačiau tvirtai tikiu, kad liga nebus stipresnė už Gustą.

Vis dažniau ir pati pradedu matyti saulę ten, kur anksčiau mačiau tik debesis… Žmonės, taip stipriai tiki Gusto pergale prieš vėžį, kad aš ir pati negaliu netikėti, jog bus kitaip.

Šį vizitą, paskutinį kartą, matėmės su ilgamečiu ligoninės anesteziologu gyd. Pierre Flubacher (neabejoju, kad kitų vaikučių, besigydančių retinoblastomą, mamytės, puikiai žino šį geraširdį ir itin kompetentingą specialistą), kuris sulaukus senatvės pensijos amžiaus netrukus baigs ilgametę darbinę karjerą.

Jis yra ne tik profesionalus gydytojas-anesteziologas, buvęs pirmaisiais, sunkiausiais Gusto užmigdymo-atsigavimo po narkozės atvejais, detaliai paaiškinęs anestezijos (narkozės) ypatumus, bet ir be galo jautrus žmogus, ne kartą savo tvirta ranka laikęs mano petį, atnešęs puodelį vandens, skausmo gumului gerklėje nuryti, kuomet galvoje ir tirtančiame kūne tvyrojo emocijų jūra.

Tai žmogus, kuris apglėbdavo mano rankas, belaikančias Gustą ir itin profesionaliai uždėdavo jam kaukę (sukeldamas kiek įmanoma mažiau Gusto ašarų), per kurią tiekiamos medicininės dujos, o kartkartėmis, bandydavo kartu niūniuoti dainelę, kad užmigdymo procesas būtų bent truputėlį emociškai lengvesnis.

Tai žmogus, kuris, kas kartą leisdavęs ir paragindavęs, prieš paliekant operacinę (kuomet Gustas jau būdavo ramiai užmerkęs akeles) pabučiuoti Gustui į skruostą, kad neprailgtų laukimo periodas ir mamos širdžiai būtų šiek tiek lengviau sulaukti gydymo procedūrų pabaigos, o troškimas, kuo greičiau vėl pamatyti atsimerkiančias Gusto akeles, neatrodytų toks beribis. Juk taip svarbu, kaip sudėtingomis akimirkomis (kuomet kaskart matai užsimerkiančias sūnaus akis ir savo rankomis padedi ant operacinės stalo suglebusį kūnelį, o kyla visokių minčių…), greta yra žmogus, kuris sako NEBIJOK, AŠ ESU ŠALIA, viskas kontroliuojama.

Pierre Flubacher – žmogus, kuris šypsodavosi ne tik lūpomis (kurios turėdavo būti uždengtos kauke), akimis, bet ir siela. Sutikus jį (prieš ir po gydymo procedūrų), nors ir ne visi Gusto užmigdymai, pabudimai po narkozės būdavo sklandūs, jis visuomet spinduliavo geležine ramybe, o tai suteikdavo jėgų ir tvirto tikėjimo, kad tikrai viskas bus gerai.

Gyvename pasaulyje, kuriame nepailstamai skubame, bet pats brangiausias dalykas (dovana), kurį Tu gali kažkam įteikti – tai yra Tavo LAIKAS, skirtas žmonėms, nesvarbu, kas jie bebūtų. Šilti žmonės, žvilgsniai, keli žodžiai, kad ir trumpučiai, sukuria ypatingą jausmą, kuris suteikia jėgų tikėti, svajoti, mylėti. Atsisveikinome su, mudviejų su Gustu, taip mylėtu gydytoju-anesteziologu, padėkojome už skirtą laiką mums, apsikabinome, o Gustas jam pirmą kartą netgi pliaukštelėjo delnu („davė penkis“ :)).

Nuoširdžiai dėkojame Jums visiems, už Jūsų laiką, skiriamą Gusto gydymo istorijai, taip pat finansines lėšas, kurių dėka, antrus metus galime tęsti kovą su liga.

Pagarbiai,

Ugnė“

Gustui ir kitiems vaikams, besigydatiems akių vėžį (retinoblastomą) kelionės ir apgyvendinimas remiamas iš 1,2 % GPM.

Kiekvienas Jūsų galite tapti šių vaikų rėmėju jų ligos kelionėje.