Baltinų šeima sūnaus Adomėlio diagnozę išgirdo 2025 metų pavasarį. Kai berniukui buvo diagnozuotas retas akies vėžys retinoblastoma, vaikui buvo vos pusantrų metų. Mažamečio mama Gabija Baltinienė sako, jog susitaikyti su tokia žinia nepakeliamai sunku buvo visai šeimai.
„Viskas prasidėjo tada, kai visa šeima sėdėjome prie pietų stalo. Buvo įjungtas televizorius ir pastebėjome, kad mažylis nenatūraliai kilnoja kairę akytę. Supratome, kad yra kažkas negerai, tačiau apie akių vėžį net pagalvoti negalėjome. Galvojome, kad tai – žvairumas. Tačiau nuvykę išsitirti išgirdome pačią baisiausią diagnozę – retinoblastoma“, – pasakoja G. Baltinienė. Tai labai reta akies vėžio forma, dažniausiai pasireiškianti mažiems vaikams. Sergančio berniuko mama sako net nežinojusi, kad tokia liga egzistuoja: „Žinoma, patyrėme šoką. Mūsų šeimai gyvenimas tarsi sustojo. Sunkiausia buvo bandyti įsivaizduoti, kas mūsų laukia ateityje, nes priešakyje driekėsi ilgas gydymo kelias. Sužinojome, kad gydytis turėsime važinėti į Šveicariją. Kadangi tai labai reta liga, Lietuvoje ruošti aukštos kvalifikacijos specialistus ir įsigyti didelius pinigus kainuojančią įrangą tiesiog per brangu, valstybei priimtiniau siųsti vaikus į Šveicariją. Pirmoji mūsų kelionė truko pusantros savaitės. Tąkart kelionės išlaidas teko padengti patiems. Tai buvo labai brangu, neįsivaizdavome, kaip galėsime toliau tęsti gydymą tokioje brangioje valstybėje. Atsipalaidavome sužinoję, kad mūsų kelionės ir apgyvendinimo Šveicarijoje išlaidas padengs paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“. Už tai esame be galo dėkingi, nes savo lėšomis važinėti į Šveicarijos kliniką būtų sunku.“
Vieno vaiko gydymo Šveicarijoje kelionės ir apgyvendimo išlaidoms padengti per metus fondas skiria apie 45 000 eurų.
Kelionės į Šveicariją neprimena atostogų
Per metus Baltinų šeima su Adomu Šveicarijos klinikoje lankėsi jau dešimt kartų. „Tai nėra atostogos ar poilsio kelionė. Kaskart vykdami pas Šveicarijos medikus, išgyvename didžiulį nerimą ir stresą. Aštuonis mėnesius vyko intensyvus gydymas, o pastaruosius du mėnesius atliekami tik diagnostiniai tyrimai, – dalijasi G. Baltinienė ir pasidžiaugia, kad dešimtoji kelionė pas medikus nuteikė labai optimistiškai. „Akivaizdu, kad su kiekviena kelione mažasis Adomėlis vis labiau paauga ir sustiprėja.
Pirmoji kelionė – persmelkta baimės ir nežinomybės
Pasiteiravus, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria vėžiu sergančio vaiko šeima, G. Baltinienė sako, kad sunkiausia matyti kenčiantį vaiką ligoninėje. „Iš pradžių Adomėliui buvo paskirta chemoterapija, tačiau po antro seanso paaiškėjo, kad rezultatai nepagerėjo. Vėliau buvo leidžiamos injekcijos tiesiai į akį. Šis gydymo būdas pasiteisino. Džiaugiamės, kad gydymas – pakankamai sklandus ir sūnus nesunkiai atsigauna po narkozės“, – dalijasi pašnekovė.
G. Baltinienė sako gerai prisimenanti pirmąją kelionę į Šveicariją, kuri buvo persmelkta baimės ir nežinomybės. „Neįsivaizdavome, kas mūsų laukia. Sunkiausia buvo naują patirtį išgyventi emociškai, – prisimena G. Baltinienė. – Todėl šiandien gerai suprantame, kad bet koks palaikymas ir pagalba tokiu metu yra be galo svarbi ir reikalinga. Emocinį krūvį sumažina žinojimas, kad esi ne vienas, kad yra žmonių, organizacijų, kurios palaiko ir paremia finansiškai. Be to būtų labai sunku.“
Liga dar labiau suvienijo šeimą
G. Baltinienė pasakoja, kad dešimtojo vizito į Šveicariją metu paaiškėjo, kad augliukai nėra aktyvūs ir tolesnio gydymo nereikia. Po narkozės paskutinio vizito metu mažylis atsigavo lengvai. „Optimistinės žinios ir gera Adomėlio savijauta – geriausia, ką galime patirti kelionių į Šveicariją metu. O didžiausia dovana – matyti vaiko juoką. Tai žino kiekviena mama“, – sako vėžiu sergančio berniuko mama. Ji neslepia, kad mažiausio šeimos nario liga dar labiau suvienijo šeimos narius: „Sesė su broliu tapo dar artimesnė, o kasdienybės problemos neatrodo didelės, lyginant su Adomėlio liga. Pradėjome vertinti kiekvieną gyvenimo smulkmeną ir akimirkas, praleistas kartu.“
