12 – asis Gustuko vizitas Lozanoje

Meile ir dėkingumu dalijasi Gusto mama Ugnė, ką tik sugrįžusi su sveikstančiu sūneliu iš dar vienos gydymo kelionės Šveicarijoje:
„Sugrįžome iš 12-ojo Gusto gydymo vizito. Kaip tik šį – gegužės mėnesį – sukanka 1-eri metai, kaip turime neįkainuojamą galimybę gauti specializuotas ir itin brangias retinoblastomos gydymo paslaugas Šveicarijoje.
Šį 1-erių metų gydymo vizitą vainikavo momentinė, bet ypatingus džiugesio virpesius ir širdyje, ir veide, suteikianti pergalė – recidyvų ir naujų navikinių židinių neaptikta abejose akytėse. Gusto vienerių metų gydymo Šveicarijoje rezultatai viltingi – mažyčiais žingsneliais, bet į priekį.
Gustas turi išsaugotas abi akytes, nors navikai akytėse atgyja, bet aptinkamos mažesnės vėžinių ląstelių sankaupos, nei gydymo pradžioje, o tai įžiebia didesnių lūkesčių ligos paveiktam regėjimui vystytis ir jį stiprinti.
Išgirdus šias naujienas, kaip niekada anksčiau, dar su didesniu dėkingumu apkabinu kiekvieną rytą. Vis labiau suprantu, kad gyvenime yra dalykų, kurių negalime pasirinkti, išvengti, visiškai apeiti, kad ir kaip besistengtume, yra problemų, kurių sprendimas priklauso ne nuo mūsų, tačiau bandymas surasti kažką pozityvaus (kas teikia džiaugsmo) kiekvienoje dienoje suteikia mažyčius sparnus, pripildo vidinės energijos ir sielos darnos.
Per ligos gydymo metus turbūt susidraugavau su liga, kardinaliai keitėsi pasaulio matymas, savivoka, įsitikinimai, pažiūros, svyravo vertybių pamatai. Tačiau atrodo, kad pavyko save suimti į rankas ir leistis į Gusto kelionę per vėžį, kurioje būta visko ir psichologinių, ir emocinių sunkumų, ir gražių akimirkų.
Ir suprantu, kad bus dar visko, nes tai dar ne pabaiga…, bet stengiuos nekovoti su vidiniu pykčiu, kuris karts nuo karto prasiveržia, nepykti ant kartais atrodančio neteisingo pasaulio, nes gydo ir padeda sveikti MEILĖ, o ne pyktis.
Liga išmoko džiaugtis kiekviena smulkmena, nesijaudinti dėl mažų nemalonumų, nepaversti nesėkmių tragedijomis. Tikiu, kad vėžys kažkada galutinai apleis Gusto akytes, o šiuo metu didžiulis noras gyventi ir neapsakomas „alkis“ bei pastangos matyti dar šiek tiek daugiau veda į priekį.
Niekada nenustosime, Jums visiems, dėkoti už tai, kad visapusiškai padėjote ir padedate siekti regėjimo stebuklo (kuris atrodė neįmanomas), neprarasti besąlygiško tikėjimo atsidūrus nežinomybės ir baimės klampynėje su liga, kad apgaubiate rūpesčiu ir dovanojate gerą žodį ir meilę.“