Su onkologija neturėjau nieko bendro, bet galiu suprasti „gyvenančius“ ligoninėje
Susidomėjau savanoryste, kai pačiai teko pagulėti netrumpą laiko tarpą ligoninėje toli nuo namų bei artimųjų. Nauji draugai svetimame mieste daug dirbo, o ir lankymo valandos buvo ribotos, todėl didžiąją laiko dalį leisdavau viena. Man be galo padėjo ligoninės personalas – žmonės, kurie ateidavo su manimi pabendrauti, lydėdavo pasivaikščioti, atnešdavo šokolado ar reikiamų daiktų. Aš buvau sužavėta tuo rūpesčiu ir nuoširdžiu palaikymu gaunamu iš visiškai svetimų žmonių. Dėkingumą jiems jausiu amžinai. Išėjusi iš ligoninės dirbau savanore užsienyje su neįgaliais jaunais žmonėmis. Norėjau suteikti tą neįkainojamą moralinę pagalbą kitiems, kurią jaučiau gavusi pati, kai man labiausiai to reikėjo. Grįžusi į Lietuvą susiradau „Mamų uniją“. Su onkologija neturėjau nieko bendro, bet galiu suprasti „gyvenančius“ ligoninėje. Jaučiuosi mylima gyvenimo ir noriu nors dalį savo laiko skirti tiems, kuriems galbūt labiausiai reikia.
