Jos gyvenimą paženklinusi onkologinė liga metė skaudų iššūkį – gyvenimą be kojos
Kartais mintyse tekdavo pagalvoti, kad esu pakankamai drąsi ir stipri, nes teko ragauti ne vieną pūdą druskos ir pasigalinėti su mirtina liga.
Tačiau, svarstymai apie drąsą ir stiprybę išgaruodavo tuomet, kai žvelgdavau į su onkologine liga besigalinėjančio vaiko akis.
Šįkart į Veronikos akis, į netikėtai pasisukusį gyvenimą ir dar prieš gerą pusmetį įprasta laikytą galimybę – abiem kojomis liesti žemę.
Turbūt nežinočiau kaip gyventi ir neturėčiau tiek stiprybės, kiek jos turi Veronika, prieš savaitę pasitikusi 17-ąjį gimtadienį. Jos gyvenimą paženklinusi onkologinė liga metė skaudų iššūkį – gyvenimą be kojos.
Žvelgiu į spinduliuojančias Veronikos akis. Jose tiek daug jaunatviškos vilties, šviesos ir meilės gyvenimui. Ji – be galo stipri ne tik kūnų, profesionaliai žaidusi paplūdimio tinkinį, bet ir siela.
Žinoma, stiprybė, kaip netikėta onkologinė liga, iš dangaus nenukrenta. Veronikai ją dovanojo sportininkės disciplina, charakteris ir nuolat ja besirūpinanti, tvirta kaip kumštis, šeima – dvi sesės, mama ir tėtis.
Mūsų susitikimo metu išgirstu daug nuostabių, tikrai ne gailesčio, tačiau, stiprybę įkvepiančių sesių žodžių ir jau sukurtą didijį planą B, nes plano A dėl ligos nebeliko.
Nepaisant sunkios ligos ir ją pakeitusio gyvenimo, Veronika išliko viena geriausiai besimokančių mokinių VGTU licėjuje. Kaip ir jos sesė dvynė, abi merginos siekia rimtų mokslų ir jau planuoja būsimas specialybes.
Gimtadienio anketoje į dovanos eilutę Veronika irašė svajojanti apie kojos protezą.
Galvoju – na, tik ne tai. Čia juk būtinybė, kuri neturėtų virsti jauno žmogaus svajone.
Prakalbus apie mokslus prasitarė, kad tobulėti ir siekti užsibrėžtų, mokslui reikalingų braižymo, maketavimo tikslų padėtų galingesnis kompiuteris.
Jį gimtadienio proga Veronikai ir įteikėme, su nuolatinio mūsų vaikų rėmėjo Mindaugo pagalba.
Nuoširdžiausias AČIŪ Tau, Mindaugai, žinau, kad nori išlikti nežinomas ir nepastebimas, nuo mūsų fondo ir Veronikos už svarbią ir prasmingą dovaną!
Veronika, linkiu nepamesti to „juodo humoro“ kasdienės dozės, užsispyrimo, drąsos, kantrybės ir begalinės vilties, nes gyvenimas dar tik prasideda, nes tik didžiausioje tamsoje gali išvysti ryškiausią šviesą ir naujas spalvas.
Visada atmink, kad esame ir būsime šalia tuomet, kai Tau reikės mūsų pagalbos