Marija
„Užaugusi aš būsiu balerina ir dantukų gydytoja“, – šypsosi Marija, kuriai vos keturi, o ji jau daugiau kaip pusmetį grumiasi su sunkia liga.
Marija kasdien paklausia mamos, kada ataugs plaukučiai, kada ji galės grįžti į darželį… „Man plyšta širdis prisiminus, kaip ji kankinosi ligos pradžioje, o dabar jau žinau, kad sunkiausia praeityje“, – šypsosi mažylės mama.
Marija ir jos mama Greta vieši Mamų unijos Šeimos namuose ir šią savaitę intensyviai lanko reabilitacijos centro užsiėmimus – logopedę, kineziterapeutę, baseiną, kaniterapiją, planuoja apsilankyti ir pas ergoterapeutą, kai ši paslauga bus prieinama.
„Vakar, kai grįžom iš kaniterapijos, seniai buvau mačiusi Mariją tokią laimingą, – prisimena mama. – Akys didelės, šypsena plati, įspūdžių milijonas!”.
Liga, kaip ir daugelį, užklupo visiškai netikėtai. „Viskas prasidėjo šių metų vasario mėnesį – Marija pajuto labai stiprius nugaros skausmus. Jie užeidavo staiga. Pirmą kartą, kai nugaros skausmas buvo toks ūmus, kad Marija ėmė raitytis, aš skubiai nulėkiau į Alytaus priimamąjį. Buvo naktis, mus nusprendė pervežti į Kauno klinikas. Marijai buvo padaryti patys įvairiausi tyrimai ir mes gavome išvadas – mergaitė sveika. Nuo tos dienos skausmo priepuoliai vis kartojosi ir stiprėjo, o mes nepailstamai lakstėme prašydami skubios pagalbos. Ir viskas veltui… Tyrimai idealūs, o situacija tik prastėja. Pagalbos ieškojau ir pas privačius gydytojus, ir pas netradicinės medicinos specialistus, net ir šamanus, bet jokios skausmų priežasties niekas neatrado. Galiausiai aš jau nustojau šauktis pagalbos – kai Marijai užeidavo skausmai, ji klykdavo ir raitydavosi ant žemės, tiesiog filmuodavau šį procesą, kad bent sau įrodyčiau, jog aš tikrai neišprotėjau, kad mano vaikui tikrai yra blogai – ji nė trupučio nevaidina ir nemanipuliuoja, kaip mane bandė įtikinti gydytojai.
Vieną dieną, kai buvo ypatingai blogai – Marija tiesiog suparalyžuota gulėjo ant lovos, mano teta patarė kreiptis į Santarų klinikas. Mes buvom paguldytos į neurologijos skyrių, ten praleidome dvi savaites, gavome įvairiausių tyrimų. Marijai buvo nustatyti daugybiniai stuburo slankstelių lūžiai. Prieš pat Velykas buvo atlikta stuburo slankstelių biopsija, mes patekome į vaikų onkologijos skyrių, kur gavome galutinę diagnozę – ūminė limfoplazminė leukemija. Esu iki šiol beprotiškai dėkinga gydytojai, kuri mūsų neišsiuntė namo, nenuleido rankų ir atrado skausmų priežastį. Gydomės jau pusmetį, dar laukia pusantrų metų, o žiemą jau tikimės išeiti į palaikomąjį gydymą.
Džiaugiuosi, kad Marijos gydymas einasi sklandžiai ir tikiuosi – visa tai mums liks tik slogus prisiminimas. Pamenu, pirmas dvi savaites net neišeidavome iš palatos. O paskui susipažinome su kitais vaikais ir jų mamomis, susirinkdavome kartu žaisti stalo žaidimus, valgyti, vienas berniukas grodavo gitara, labai smagiai leisdavome laiką. Matydavau sveikstančius vaikus ir tai teikė be galo daug vilties. Dabar Marijai ligoninė nekelia jokių baimių, visos seselės jos draugės, ji koridoriais laksto paspirtuku, lankosi žaidimų kambaryje. „Mamų unijos“ organizuojami renginiai ir vaišės onkohematologijos skyriuje mums didžiulė šventė! Kai Marijai pasakau, kad laukia renginys ar atvyks kažkoks svečias, spirga nuo pat ryto“.
„Ten ne ligoninė, o spektaklis! Nes atvyksta klounai ir aš gaunu daug dovanų“, – į mūsų pokalbį įsiterpia Marija.