Žaibiškai besivystanti liga prasidėjo nuo nekalto pilvo skausmo

Šiaulietė Olga prisipažįsta, kad apie sūnaus Justo, kuriam šiandien penkeri, ligą ir patirtus išgyvenimus jau gali kalbėti ramiai. Jau dvejus metus liga atsitraukusi. Tačiau ją įveikti vos trejų metų vaikui prireikė didžiulių pastangų. Jai – dar didesnių. Šiandien vaikas žygiuoja „1000 km Širdies žygyje“, kad palaikytų tuos vaikus, kurie savo kovą su vėžiu tik pradeda.

Gyvenimas apvirto aukštyn kojomis per pusvalandį

Olgos šeimos gyvenimas aukštyn kojomis apvirto prieš dvejus metus, 2014 m. gruodį. Kaip pasakojo moteris, viskas prasidėjo gana elementariai – nuo paprastų pilvo skausmų. „Keletą dienų į juos nelabai kreipėme dėmesio, nes tie skausmai nebuvo dideli. Vaikas pasiskundžia, kad truputį skauda pilvą, tačiau praeina 15 min. ir vėl laksto, žaidžia. Sūnui tuo metu dar nebuvo nė trejų metukų. Dar kokią savaitę ėjome ir į darželį, po to vis dėlto nusprendėme pasirodyti gydytojai, kuri savaitei skyrė gydymą nuo žarnyno infekcijos – gėrėme gerųjų bakterijų, dar kitų vaistų, kol galiausiai vaikui išpūtė pilvą. Tuomet jau tikrai pasidarė neramu.

Nuvažiavome pas chirurgus ir, galima sakyti, per pusvalandį visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Šiauliuose mus buvo liepta kuo skubiau susirinkti daiktus ir važiuoti į Santariškių klinikas, kad negaištume laiko. Echoskopu jie pamatė, kad mažajame dubenyje yra darinys. Kai tiesiai šviesiai paklausiau, kas tai galėt būti, man atsakė, kad greičiausiai vėžys. Darinys jau buvo pakankamai didelis ir spaudė aplinkinius organus, vaikui truputį skaudėjo šlapinantis“, – prisiminė moteris. Taigi viskas įvyko žaibiškai. Visiškai sveikas vaikas, su kuriuo iki tol tėvai neturėjo jokių problemų, jis nesirgo net rimtomis peršalimo ligomis, tapo sergančiu baimę keliančia liga. „Atsimenu, tuo momentu nei įkvėpti galėjau, nei iškvėpti, tarsi virvę kažkas būtų ant kaklo užveržęs, žemė iš po kojų slydo. Tačiau su tavimi yra vaikas, turi kažkaip susitelkti, nepulsi dabar raudoti, nes jis stovi ir žiūri į tave. Vėliau su kiekviena diena psichologiškai vis stiprėji, nes reikia rūpintis vaiku, negali suskysti. Tačiau ta pirma akimirka – siaubinga. Ligoninėse tokiais atvejais labai trūksta psichologo, nes tau koridoriuje tiesiog drebia diagnozę ir palieka su ja“, – atviravo pašnekovė.

Po pirmos chemoterapijos vaikui prireikė antidepresantų

Tiesa, kai kitą rytą Vilniuje vėl buvo atlikta echoskopija, iš pradžių gydytojai pradžiugino, kad berniukui ne vėžys, o trūkęs apendicitas. Net tokia taip pat pavojinga diagnozė buvo džiaugsmas lyginant su pirmine. Dar savaitę vaikas buvo gydomas antibiotikais, kol galiausiai atsidūrė reanimacijoje. Diagnozė vėl buvo pakeista į vėžį ir rytojaus dieną pradėtas chemoterapijos kursas. Sulaukus biopsijos rezultatų paaiškėjo, kad tai trečios stadijos Berkito limfoma. Tai labai agresyvi ir greitai besivystanti vėžio forma, bet gydytojai ramino, kad ji labai lengvai pasiduoda gydymui. Geras atsakas į gydymą iki visiško pasveikimo – net per 90 proc. atvejų. „Taip prasidėjo praktiškai pusę metų trukęs mūsų gyvenimas Santariškėse. Trejų metukų gimtadienį taip pat atšventėme ligoninėje. Pirmą kartą namo penkioms dienoms mus išleido po mėnesio. Grįžau su vaiku, kuris jau nei vaikščiojo, nei sėdėjo. Nors svorio buvome nedaug praradę, Justas buvo labai nusilpęs. Pirmoji chemoterapija mums buvo baisiausia. Nors jis nesuprato, kas vyksta, bet po šios chemoterapijos apie dvi savaites tiesiogine to žodžio prasme vaikui buvo depresija. Net reikėjo vaistus vartoti. Galbūt nuo to bejėgiškumo, skausmo, jis tapo visiškai pasyvus, tiesiog gulėjo žiūrėdamas į vieną tašką.

Į krūvą susikrovė visos įmanomos komplikacijos. Išopėjo visos gleivinės – burnos, gerklės, išangės, grybelinė infekcija, sepsis, temperatūra 40, viduriavimas… Kai dabar pagalvoju, neįsivaizduoju, kaip visa tai praėjome, bet tuo momentu susitelki ir darai tai, kas būtina, nėra laiko isterijai. Esame be galo dėkingi savo gydytojai Indrei Tamulienei. Jeigu ne jos palaikymas, turbūt būčiau palūžusi. Ji neleisdavo nė akimirkai prarasti tikėjimo. Tu jau pradedi išsigąsti, tačiau užtekdavo jos žvilgsnio, kad viskas pasikeistų. Neleisdavo net ištarti žodžio „jeigu“, nė karto neleido suabejoti, kad nebus jokių „jeigu“, – pasakojo Olga.

Pirmos džiugios žinios sulaukė po pusmečio

Kiti chemoterapijos kursai jau nebuvo tokie varginantys. Justas atlaikė juos penkis. Vienas kursas trunka 21 dieną, tuomet daroma 7 dienų pertrauka ir tęsiama chemoterapija. Gegužę baigėsi paskutinis, o liepos mėnesį gydytojai pranešė džiugią žinią, kad prasidėjo ligos remisija, kuri tęsiasi jau beveik dvejus metus. Nors vaikas šeimoje tarsi po padidinamuoju stiklu – kiekvienas čiaudulys ar kosulys priverčia suklusti, o ką jau kalbėti apie pilvo skausmus, Olga labai tiki, kad sūnus pasveiko.

Kai sūnus susirgo, moteris dar buvo besibaigiančiose vaiko priežiūros atostogose, tačiau liga jos darbinę veiklą pakoregavo. „Gerai, kad turime dirbantį tėtį, todėl didelio finansinio smūgio nebuvo. Kita vertus, ir žmonės labai padėjo: sūnaus darželio bendruomenė, artimieji, draugai, pažįstami. Žmonėms atrodo, kad jeigu jie negali kažkaip kitaip padėti, bent finansiškai prisidės. Pagalba buvo reikalinga, nes teko ir šiek tiek medikamentų pirkti, kai reikėjo švelninti komplikacijų simptomus, kelionės iš Šiaulių į Vilnių taip pat kainuoja, o vyras kiekvieną savaitgalį važiuodavo pas mus. Darbo dienomis jis kartu su močiute rūpinosi kitu mūsų sūnumi, kuriam tuo metu buvo penkeri. Jam taip pat buvo didžiulis šokas – jis buvo visiškas mamyčiukas, o per vieną dieną mama dingo ilgam. Net nespėjome jam normaliai paaiškinti, kas nutiko. Tik vėliau atsitokėjome, kad turime ne vieną vaiką, reikia ir antru pasirūpinti“, – atviravo pašnekovė.

Berniukas žygiuos už kitų vaikų pasveikimą

Pasak Justo mamos, berniukas šiuo metu neatsimena jokių blogų dalykų, visos neigiamos emocijos išsitrynė. Išliko tik malonūs prisiminimai – įvairūs renginiai, užsiėmimai, žaidimai, dovanos. Ir į ligoninę tikrintis jis važiuoja noriai, kaip į vietą, kurioje gaus galimybę pažaisti.

„Iš tiesų stebėjausi, iš kur vaikai turi tiek jėgų ir sveikatos. Kol jiems blogai, paguli, o po pusvalandžio jau keliasi ir bėga, siaučia koridoriuose. Jie tikri didvyriai. Kai pagalvoju apie save, tikrai tiek neištverčiau, kiek jie. Tiesa, buvo ir skaudžių atvejų. Per tą pusmetį, kai gulėjome ligoninėje, netekome dviejų angelėlių. Žinoma, jų mirtys labai išklibino tikėjimą. Atrodo, jau užkopei į viršūnę, bet vėl krenti į bedugnę. Kai sužinai tokią naujieną, tau vėl viskas nugarma, vėl kyla abejonė, o „jeigu“… Tačiau tokiomis dienomis mūsų gydytoja dar dažniau ateidavo ir neleisdavo praskysti. Ji visada nusiųsdavo mane pasikalbėti su jau pasveikusio vaiko mama, kai šie apsilankydavo pasitikrinti. Ir tikėjimas grįždavo: tu matai žmones, kurie išgyveno tą patį, ką dabar išgyvename mes, tačiau dabar sėdi čia sveiki ir laimingi“, – pasakojo moteris.

Būtent todėl, kad Olga žino, kaip stipriai jai tuo metu reikėjo palaikymo, po sūnaus pasveikimo nusprendė nepamiršti savo išgyvenimų ir palaikyti kitas mamas. Moteris dalyvauja paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ renginiuose ir dalinasi patirtimi su kitomis mamomis, kurios dar tik pradėjo kelią pasveikimo link. „Tokie renginiai labai praskaidrina nuotaiką, tu atsiriboji nuo tų adatų, vaistų, nuo ligoninės kasdienybės. Kai gyveni palatoje tarp keturių sienų 24 valandas vien su savo mintimis, iš tiesų gali išprotėti“, – teigė pašnekovė. Šį šeštadienį ji su sūnumi dalyvauja „Mamų unijos“ iniciatyva pradėtame „1000 km Širdies žygyje“, kuris kaip tik atkeliavo į jų gimtąjį miestą – Šiaulius. Pasak mamos, Justas labai laukia akimirkos, kai galės žygiuoti už tuos vaikučius, kurie, kaip ir jis, turi „piktukų“ kraujyje ir dabar gydosi. Žygiuoti už jų pasveikimą.

Pėsčiųjų žygis renka lėšas vėžiu sergantiems vaikams

Ilgiausias šalyje pėsčiųjų žygis, prasidėjęs rugsėjo 10 d., skirtas apjungti Lietuvos žmones tam, kad paremtų onkologinėmis ligomis sergančius Lietuvos vaikus. Pagrindinis žygeivis, kuriam ir kilo šio Žygio idėja, yra Saulius Bagdonas. Jis yra organizacijos „Aktyvi Tauragė“ vadovas, ėjimo entuziastas. „Esu nusiteikęs labai ryžtingai. Noriu, kad apie vaikus, kurie šiandien sunkiai suserga, žinotų visi. Noriu, kad finansinė pagalba šiems vaikučiams būtų tokia maksimali, kiek iš šio iššūkio įmanoma padaryti. Esu maloniai nustebintas, kiek sulaukiu palaikymo ir norinčiųjų eiti kartu. Ir nesvarbu, kaip jį matuosime – vieni eis visą dieną, kiti – pora savaičių, treti skaičiuos kilometrus, dar kiti – žygiuos valandomis. Svarbu, kad padėtume vaikams – žygiavimu, atsidavimu ir auka“, – sakė Saulius Bagdonas.

Aukoti ligoniukams galima skambinant ar siunčiant žinutę trumpuoju numeriu 1418 (auka – 3 eurai) arba aukojant į „Mamų unijos“ sąskaitą Danske banke, LT 517400032266923810, paskirtyje nurodant „Širdies žygis“.

Už žygio metu surinktą sumą bus perkama būtiniausia medicininė įranga. Pirmiausia – specialios gulimos funkcinės lovos su reguliuojama padėtimi. Tai viena svarbiausių komforto sąlygų sunkiai ir ilgai besigydantiems onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Visa informacija apie žygį, apsilankymus 28-iuose į maršrutą įtrauktuose miestuose skelbiama facebook ir tinklalapyje.

Šaltinis – 15min.lt