Apie dukrai diagnozuotą kraujo vėžį vilnietė sužinojo gimdydama sūnų

Likimas: apie dukrai diagnozuotą kraujo vėžį vilnietė sužinojo gimdydama sūnų

Vilnietė Akvilė Bašė apie dukrai diagnozuotą ūminę limfoblastinę leukemiją sužinojo gimdykloje: tuo metu, kai vos trejų sulaukusiai Sibilei buvo atliekami išsamūs kraujo tyrimai, jos brolis Albertas ruošėsi kelionei į šį pasaulį.

Gimdymo išvakarėse įkalbėta mamos A.Bašė Sibilę nuvedė pas šeimos gydytoją. Onkologinę ligą įveikusiai močiutei sukėlė įtarimų pabalęs anūkės veidas, prastas apetitas ir staiga šoktelėjusi temperatūra.

„Mama reikalavo, kad nuvesčiau Sibilę į polikliniką kraujo tyrimams atlikti. Šeimos daktarė tyrimus paskyrė nenoriai, susidūrėme su požiūriu: „Neieškokite ligų, kur jų nėra, numuškite temperatūrą vaistais ir tada ateikite.“ Tačiau galų gale mes išsiprašėme tyrimų“, – prisimena Akvilė. 

Ryte prasidėjus sąrėmiams ji išvyko į gimdymo namus, o Sibilė tuo metu keliavo į Vaikų onkohematologijos skyrių.

„Mama mane bandė apsaugoti nuo šios žinios, iš pradžių sakė, kad vis dar atliekami tyrimai ir diagnozė nėra aiški. Tačiau su savimi turėjau išmanųjį telefoną: į paieškos sistemą suvedus ligos simptomus gavau vieną atsakymą – leukemija“, – portalui 15min.lt pasakoja A.Bašė.

Sugniužti neturėjo teisės

Priimti tokią žinią apie pirmagimės sveikatą, kai ant rankų sūpuoji ką tik gimusį sūnų, buvo siaubinga. Kita vertus, sako Akvilė, naujagimis amortizavo ir šiek tiek sušvelnino jos patirtą šoką: „Negalėjau sugniužti, nes reikėjo pagalbos tai mažai naujai gyvybei.“

Tačiau klausimas, ar buvo įmanoma Sibilės ligą užčiuopti anksčiau ar net užbėgti jai už akių, nedavė ramybės.

„Gydytojai vėliau paaiškino, kad kraujo tyrimai, atlikti prieš mėnesį, galėjo būti idealūs. Ūminė limfoblastinė leukemija – tai žaibiška liga, smogianti greitai ir netikėtai“, – paguodos žodžius perpasakojo A.Bašė.

Atlikus kraujo tyrimus, Sibilės hemoglobinas buvo labai žemas – siekė 80 g/l.

Pirmas mėnuo – sunkiausias

Grėsminga liga Sibilei buvo nustatyta praėjusių metų rugpjūčio 9 dieną. Po poros dienų, rugpjūčio 11-ąją, mergaitei suėjo treji. Gimtadienis buvo visai kitoks nei planuota.

„Pradžia visada sunkiausia: iš įprasto gyvenimo turi persijungi į visai kitą režimą. Tam nėra adaptacinio ar pereinamojo laikotarpio, niekas neskiria laiko psichologiniam pasirengimui. Esi informuojamas ir turi kapstytis pats“, – atsidūsta Akvilė.

Iki lemtingųjų tyrimų Sibilė buvo absoliučiai sveikas vaikas, nė karto negulėjęs ligoninėje: „Net neįsivaizdavome, kas tai yra, ką tai reiškia, nežinojome, ką pasiimti, ko gali prireikti. Pasikeičia ne tik aplinka: tu gauni ligą su visu jos gydymo sunkumu.“

Dar ir šiandien prisimindama, kad pirmą mėnesį ligoninėje Sibilę daugiausiai slaugė močiutė, A.Bašė susigraudina.

„Buvo nenusakomai sunku. Žinojau, kad mano mažylei dabar labiausiai reikia mamos, tačiau negalėjau palikti kūdikio, todėl pas dukrą nuvažiuodavau tik kelioms valandoms“, – sako Akvilė.

Būrys pagalbininkų

Dukters liga dar labiau suartino Bašių šeimą. „Tapome dar vieningesni. Vyras šį išbandymą priėmė didvyriškai, labai padėjo tėvai, pajėgas mobilizavo visa giminė – tetos, dėdės, sesuo, neliko abejingi draugai. Kartais pagalvoju, ką būtume darę be šių pagalbininkų?“ – svarsto Akvilė.

Ji pabrėžia, kad tokiais atvejais pagalba – tai ir laiku ištartas palaikymo žodis, ir dėmesys, ir į namus atvežami pirkiniai ar paruoštas maistas.

„Kai esi taip sutrikęs, įsitempęs, pasimetęs, net nesupranti, ar nusiprausei, ar išskalbei drabužius, pagaliau, ar turėjai jėgų pavalgyti. Vieni pagalbininkai siūlėsi pažiūrėti Albertą, kiti mane nuvežti į ligoninę, treti išvalyti namus, ketvirti teiravosi, gal ko nors trūksta Sibilei, tetos vežė maistą į ligoninę, draugė, pati auginanti tris vaikus, pristatydavo pietus man į namus“, – vardijo Akvilė. 

Praėjus mėnesiui, ji susikeitė vaidmenimis su mama ir anyta – pati persikraustė į ligoninę, o mažąjį Albertą perdavė močiučių globai.

Gydymo trukmė – pustrečių metų

Bašių šeima savo aplinkoje jau buvo susidūrusi su onkologinėmis ligomis, todėl žinojo, kad vėžį galima įveikti, tai – ne mirties nuosprendis. Be to, vaikų mirtingumo nuo kraujo vėžio rodikliai Lietuvoje yra džiuginančiai maži.

„Esame keliaujanti šeima, pusmetį gyvenome Italijoje. Nežinia, kaip būtų, jei Sibilės liga būtų išryškėjusi ten. Visiškai pasitikime Lietuvos medicina – ir specialistais, ir gydymo metodais, kurie nė kiek neprastesni nei Vokietijoje ar Švedijoje“, – įsitikinusi Akvilė.

Tačiau nepaisant medicinos pažangos, onkologinės ligos vis dar gydomos chemoterapija. „Kitaip tariant, nuodais, kurie turi daug šalutinių poveikių: tai ir kraujo užkrėtimas, skrandžio, odos problemos, plaučių uždegimas ir kt. Visur didžiulė atsakomybė ir rizika: ar sesutė lengvai pataikys į veną, ar gerai suleis vaistus ir pan.“ – rizikos faktorius vardijo A.Bašė.

Chemoterapiją Sibilė ištvėrė palyginti sėkmingai. Mergaitė gydoma jau daugiau nei metus. Dabar pasiekta ligos remisija.