Geros žinios iš pat ryto!

Mus pasiekė mūsų globojamos Šveicarijoje akies vežį besigydančios Emilijos mamos žinutė :

“Po ilgo laiko važiavome vėl patikrai su Emilija. Viskas gerai jokių pakitimų. Sveika kaip ridikas.

Po pusės metų pertraukos vykom į kelionę vėl. Širdelė virpėjo ,, o jei jis sugrįžo“. Bet nieko, žinios geros, jokių pakitimų. Atslūgo nerimas, gyvenimas tęsiasi įprasta vaga.

Prof. F. Munier sakė, kad stebėtume Emiliją ir po 9 mėn. atvykti pas jį arba tikrintis Lietuvoje. Šiuo metu laukiu Kauno daktarės atsakymo dėl šio klausimo.

Pati kelionė šį kartą buvo sudėtingesnė, nei įprastai. Nuvykti į Lozana nebuvo problemų, bet kai reikėjo grįžti namo, atšaukė skrydį, nukėlė į kitą dieną, anksti ryte. Likome dar dienai, Ženevoje, netoli oro uosto. Ryte išskridome (tiesioginių skrįdžių į Lietuvą nėra, skrendame su perlipimais), o kitą lėktuvą nukėlė veliasniam laikui, tad laukėme Miuncheno oro uoste 8 val kito lėktuvo. O vėliau, parskridus į Vilnių, važiuoti 3 val namo. Šiek tiek pavargome. Bet geriau taip, su gerom naujienom, nei su blogom.

Kaip greitai bėga laikas, Emilija jau ruošiasi į pirmą klasę. Kaip visada aš labiau bijau, nei ji. Džiaugiuosi, kad galėjome išsaugoti Emilijos regėjimą ir akį. Ačiū Jums už Jūsų gerą. “

Sakome Ačiū! Ačiū! Ačiū! ir nuo mūsų visos komandos geriesiems žmonėms, kurie prisidėjo savo gerumu ir padėjo Emilijai išsaugoti regėjimą!

O Emilijai linkime pačių šauniausių potyrių pirmoje klasėje, auk ir džiaukis gyvenimu kovotoja, Tu esi mums visiems pavyzdys kaip galima nugalėti net ir pikčiausius priešus!