Mažajam Gustui dar tik vieneri, o jis jau muša savo amžiuje pasiektus rekordus. Prieš kelias dienas berniukas jau septynioliktą kartą lėktuvu nusileido Kauno oro uoste, užbaigdamas dar vieną kelionę pas Šveicarijos medikus. Skrydžiai lėktuvu mažajam Gustui tapo įprastu reikalu ar darbu, kurį reikia nuveikti tam, kad pasiektų gydymo įstaigą Šveicarijoje. Čia berniukas jau antrus metus sveiksta nuo jį užklupusios retos piktybinės ligos – akių retinoblastomos, pasikėsinusios į vaiko regėjimą.

Jau septynioliktą kartą sulaukiu nuoširdaus, jautraus Gustuko mamos Ugnės laiško su gydymo kelionės įspūdžiais, patirtimi.

Nuoširdžiai dalinuosi mamos Ugnės laišku, linkėdama mažajam kovotojui kantrybės ir stiprybės, tėveliams tikėjimo ir vilties, kurią linkėjimais ir geru žodžiu galime sustiprinti visi drauge:

„Ligos kelionėje nėra jokių garantijų. Gyvenimas neklausia, ar nori būti stiprus, gyvenimas verčia būti stipriu. Kiekvienas iš mūsų turime savo rojų/pragarą, savo gyvenimo lubas, savo mėgstamą kavą/arbatą, savo naštą, savo skausmą. Ko gero žmogų labiausiai pakeičia ligos ir skausmas, nes nebebūsim tokie, kokie buvom.

O mūsų gyvenimo traukinys vis važiuoja toliau, keičiasi peizažai, mūsų poreikiai, lūkesčiai, požiūriai. Ilgainiui skausmą imi jausti kitaip. Jo dėka kaskart glūdini sielos kerteles ir kampelius, plečiasi savimonė, kitaip vertini laimės ir džiaugsmo skonį.

Šį 17-ąjį vizitą, dešinėje akytėje fiksuota ramuma (naujų navikų ar recidyvo nėra), kairėje – sunyko vienas atgijęs senos navikinės masės židinys, tačiau kitas geltonosios dėmės navike esantis recidyvas – į taikytą krioterapijos gydymą nesureagavo kaip buvo tikėtąsi, tad dar kartą buvo taikyta konsoliduojanti krioterapija.

Atlikus regėjimo tyrimus, labai, labai neženkliai, bet truputį pagerėjo Gusto regėjimo aštrumas.

Kiekvieną kartą išvažiuojant į gydomąjį vizitą širdis suspurda, nes kaskart reikia palikti artimuosius, namus. Tačiau atvykę į Šveicariją, žinome, kad esame ne vieni. Esame nepaprastai Dėkingi gyvenimui, kad Gusto ligos gydymo kelionėje nuo pat pirmojo vizito mus globoja ir atvėrė savo jaukių namų ir plačių širdžių vartus nuostabi lietuvių šeima. Tai didūs žmonės, nepabūgę svetimo skausmo, išsigandusių mūsų akių, iš baimės ir nežinomybės virpančių mūsų balsų, skyrę ir tebeskiriantys savo brangų laiką svetimiems. Tai šeima skleidžianti gėrio žiedus Gustui, mums ir pasauliui, tai šeima kurios darna ir tarpusavio bendrystė verta vadovėlio, įkvepianti. Branginame ir vertiname Jus.

Sugrįžę į gimtuosius namus, stengiamės investuoti savo energiją ir laiką į Gusto akyčių-rankyčių, akyčių-kojyčių veiklos stiprinimą ir lavinimą, ir švenčiam kiekvieną savo pasiekimą. Juk Laimė yra mūsų pačių pasirinkimas, nepaisant gyvenimo aplinkybių. Ir svarbu nepamiršti, kad be medicinos mokslo pažangos taip pat be galo svarbus vaistas yra – Meilė.

O kokia Laimė mus užplūsta, kaskart iš gydomojo vizito sugrįžus namo, kuomet mūsų visų išsiilgęs mylimas augintinis (vardu Čiakis) liežuviu lyžtelna ne tik delnus, bet ir skruostus, tirtėdamas iš džiaugsmo uodega suka vėjo sukūrius, ir vis spigina savo rudomis blizgančiomis akytėmis į kiekvieną iš mūsų, tartum nebyliai sakydamas „Gal galiu letenėlėmis patikrinti lagaminą? Gal netyčia parvežėte kažko skanaus „, tad slogios mintys ar liūdesys kaip mat nurimsta. Ir kaip gera girdėti, kaip važiuojant iš oro uosto namo, Gustas sėdėdamas mašinoje (nepaisant nuovargio) su dideliu entuziazmu bando ištarti komandas „Sėsk“, „Gulk“, „Bang bang“, kurias įnirtingai ketina diktuoti mūsų au, au.

Mylėkime, būkime Laimingi ir stenkimės neįsikabinti į niūrių minčių ratą.

Dėkojame už Jūsų pagalbą, miškus apkabinimų, jūras šypsenų, tikros šilumos akis, tikėjimą. Ačiū, kad esate su mumis.