Gustuko 16-oji kelionė

Gustas- vienas mažiausių mūsų fondo globojamų vaikų. Berniukas nesigręžiodamas atgal keliauja itin sudėtingą kelionę per ligą ir jau 16-ą kartą sėdo į lėktuvą, skraidinusį jį su tėveliais pas Šveicarijos medikus. Ten mažylis jau antrus metus sveiksta nuo retos onkologinės ligos, mėginančios pasiglemžti jo regėjimą.
Gustuko ligos kelionę lydi nuokalnės ir kalneliai, į kuriuos kopti vienam būtų be galo sudėtinga.
Todėl, dalindamasi Gusto mamos Ugnės laišku, nuoširdžiai dėkoju visiems, padedantiems ir prisidedantiems prie vaikų sėkmės kelionių:
„Baigėsi vasara, išsinešdama gėlių kvapą, žiogių svirpimą, varlių kvarkimą. Nebekvepės sodo žemuogėmis, avietėmis maži Gusto delniukai, nebesigrožėsime margaspalviais drugiais žalioje pievoje. Prasidėjo kelias į rudenį, atnešdamas ne itin gerų žinių vėjo gūsį.
Gusto liga – kaip nerimastingai banguojanti jūra. Šį 16-ąjį gydomąjį vizitą, po trumpos 3 savaičių ramybės pauzės, navikai vėl atgijo. Kairėje akytėje atsinaujino vienos senos navikinės masės židinys ir išaugo dar keli nauji nedideli vienetai navikinių ląstelių sankaupų. Navikams naikinti buvo taikyta lazerio ir šalčio terapijos. Dešinėje akytėje – senos navikinės masės aktyvumo požymių ir naujų darinių nefiksuota.
Šio vizito žinios truputį sugniuždė vilties žiedą, kad liga jau slopsta, bet kiekvienas kelias į sėkmę turi savo kliūčių ruožą ir anksčiau ar vėliau rezultatai pasikeis. Esame kantrūs, pasitikime gydymo procesu, viskas ateina tinkamu metu ir savu laiku. Viskas bus gerai. Gal ne po kelių gydymo mėnesių ar metų, bet bus…
Šį vizitą, Gustui (dėl nenumatytai atsiradusių trikdžių ligoninėje) teko išbūti nevalgius ir negėrus ne tik nurodytą laiką, bet dar ir tris papildomas valandas iki narkozės pradžios. Per šį laukimo laiką, Gustas ne kartą inirtingai bandė savo mažais pirščiukais atsegti tašės (kurioje būna sudėtas visas jo maistelis, kuriuo stiprinamės atsigavę po narkozės) užtrauktuką ir žūtbūt gauti maisto. Nepavykus, ėjome į ligoninės žaislų kampelį virti įsivaizduojamos košės (žr. nuotraukoje), kuria Gustas ne tik pats vaišinosi, bet pastarosios siūlė paskanauti ir greta buvusioms tetoms.
Netrukus ligoninės koridoriuje išgirdome ausiai mielus lietuviškus žodžius ir pirmą kartą realybėje susitikome Martynuką (taip pat besigydantį retinoblastomą) su tėveliu. Žavėjausi neįtikėtina Martynuko drąsa ir branda, kaip jis geba sklandžiai, raiškiai, nuosekliai dėstyti mintis. Mielai visi pažaidėme balionu, o Martynukas supažindino mus visus su savo turima superherojų kolekcija ir noriai ją sutiko pademonstruoti Gustui (žr. nuotraukoje). Gera buvo stebėti betarpišką bendravimą 🙂
Kiekvienas įvykis / žinia turi tiek šviesos, tiek tamsos. Stengiamės kiekviename iš jų rasti teigiamų patirčių, kurios skatina pozityvų mąstymą, kuris yra pats geriausias būdas kovoti su stresu. Juk kaip nėra streso (pastarasis – didžiausias mūsų visų sveikatos priešas) sveikimo procesas (ir kūno, ir širdies) yra kur kas sklandesnis ir greitesnis.
Ačiū, kad tiek daug geros valios žmonių noriai pasidalino ir tebesidalina gerumo ir paramos skėčiu su mumis.“
Ugnė Gustuko mama