Gustuko 25-oji kelionė

Pavasaris ir tikėjimas, jog liga – neamžina, skleidžiasi kartu su medžių pumpurais. Savaitgalį gavus laišką iš Gusto mamos Ugnės, širdyje iš tiesų pasidarė lengviau – matome Gusto gydymo pabaigą. Ta proga dalinamės mamos Ugnės džiaugsmo ir lengvumo kupinais žodžiais:

„Sugrįžome iš 25-ojo Gusto akyčių gydomojo vizito. MRT rezultatai – magiški, po ilgo laiko pasiekta absoliuti mažytė pergalė – abiejose akytėse fiksuota senųjų navikinių židinių ramuma, naujų židinių taip pat neaptikta, tad nei vienos gydomosios procedūros (termo-, krio-, ar chemo- terapijų) taikyta nebuvo.

Gustą (kaip ir kitus sergančius retinoblastoma) gydantis prof. F. Munier, šį kartą į pasitarimų kambarį įžengė rodydamas sukryžiuotų pirštų gestą (angl. finger crossed). Dar neprasidėjus pokalbiui jaučiau, kaip mano akys smelkiasi džiugesio ašaromis, o širdis spurda it žuvis įstrigusi tinkluose, nes gesto prasmė ir be žodžių bylojo, kad pasiektas ilgai lauktas ir siektas rezultatas.

Pasidžiaugėme ir puikiai vienas kitą supratome, kad atsipalaiduoti negalime, nes bet kurį vizitą abiejose akytėse tūnantys piktybiniai tinklainės navikai gali vėl smogti visu pajėgumu. Išgirdus šio vizito rezultatus, atrodė, kad mano kojos ėmė eiti lengviau, kad kvėpuoti pasidarė lengviau, tiesiog nejučiomis laiptais užpėdinau (nors įprastai važiuoju liftu) iš 4-to į 7-ąjį ligoninės aukštą, o veidą iki šiol puošia negęstanti šypsena.

Turbūt dabar, kaip 2-ieji Gusto akyčių gydymo metai ritasi į pabaigą, imu suvokti, kaip svarbu ligos tėkmėje nepamesti savęs… Liga keičia ne tik įprastą gyvenimo eigą, tenka kaip niekada dažnai žiūrėti į kalendorių, laikrodį, atsisakyti kai kurių buvusių veiklų, atrasti naujas, išmokti treniruoti protą išlikti ramiu, grūdinti charakterį, iš mažų galimybių kibirkštėlių įkurti pasiekimų, iš naujo atrasti gyvenimo prasmę.

Gyvenimas nėra tobula dėlionė, nežinia kokius gyvenimo egzaminų bilietus dar ištrauksime, bet jis yra mūsų. Kiti gali eiti kartu su Tavimi, bet niekas negali praeiti jo už Tave. Jei yra sunkumų – būtina daryti „laisvadienius“ nuo pastarųjų. Jei ateina „perkrovos“ laikotarpis (o ligos fone turbūt tai neišvengiama) būtina nesibaigiančiose rutinos ir rūpesčių bangose, skirti laiko sau, pabūti savo šnarančių minčių pavėsyje, suskleisti savo „sparnus“. Turime atrasti jėgų mėgautis gyvenimo kelione (net jei dažnai esame ne ten, kur norėtume būti), nes gyvenimo sunkumai vienas po kito gali būti įveikiami.

Tėvystė suteikia progą gyvenimo kelionę keliauti kartu su savo vaiku. Juk mes esame laimingiausi, ne dėl savo, o dėl savo vaikų laimės, o laimė regėti matantį vaiką yra neišmatuojama gyvenimo svajonė, kuri (bėgant metams) tapo realybe ir prieš kurią jokie sunkumai neatrodo neįveikiami.

Taip neapsakomai gera gyventi geromis mintimis, tad visiems linkime gerų minčių antplūdžio, artimųjų meilės ir kuo daugiau pavasarinės saulės. Ačiū, už Jūsų visų nuolatos dovanojamą stiprybę, viltį, paramą, tikėjimą ne tik Gustui, bet ir mums.