Lietuvoje Žemynos onkologinė liga – reta, todėl negydoma
Jeigu ne gerų žmonių pagalba ir parama, sunku būtų įsivaizduoti ar mažoji Žemyna turėtų galimybę gydytis ir sveikti nuo akies piktybinio naviko Šveicarijos klinikose. Lietuvoje ši onkologinė liga – reta, todėl negydoma.
Daugiau kaip metai Žemyna kovoja su klastinga liga. Paprastai ši liga vaikus užklumpa dar visai mažus. Žemynai nebuvo nei vienerių metų, kai mergaitės tėveliai išgirdo nerimą keliančią ligos diagnozę.
Šiandien mažoji Žemyna, nors laikas keliauti vis dar be galo sudėtingas, jau įveikė 13- ą kelionę pas Šveicarijos medikus. Kantrybe ir viltimi kasdien gyvenantys mergaitės tėveliai džiaugiasi, kad jų dukrelės sveikata ir gyvybė patikimose Šveicarijos medikų rankose, kad mergaitės regėjimas ir sveikata mažais žingsneliais gerėja.
Nuoširdžiai dėkojame visiems geradariams už paramą ir suteiktą galimybę Žemynai sveikti. Mažajai Žemynai linkime, kad ir toliau sveikimo žingsneliai netrumpėtų, kad kiekvieną dieną stiprėtų ir sveiktų.
Dalijamės Žemynos mamos paskutinės kelionės įspūdžiais ir pasiekimais:
„Sveiki, savaitgalį grįžome iš 13-osios kelionės į Šveicariją. Keliauti šiuo metu itin sudėtinga: tinkamų skrydžių pasirinkimas skurdus, bilietai brangūs, o dauguma valstybių kertant jų sienas reikalauja turėti neigiamą 48 h Covid testą, o kur dar begalybės įvairiausių elektroninių ir popierinių anketų pildymai, saviizoliacijos, bet viskam buvome pasiruošę ir pavyko sėkmingai suskraidyti. Kadangi Žemynai jau dveji metukai, tai pirmą kartą turėjo lėktuve savo sėdynę. Jaudinausi, kaip čia mums seksis, ar kylant ir leidžiantis sėdės viena prisisegusi, bet viskas pavyko gerai. Tik grįžtant garsiai verkė, nes leidžiantis ausytes skaudėjo. Žemynos apžiūra operacinėje su narkoze buvo numatyta per pietus, bet ryte tik nuvykus į kliniką, sesutė liepė greitai rengtis ir skubėti į operacinę, nes tądien daug vaikų neatvyko, todėl Žemyną priėmė vieną iš pirmųjų. Dėl to reikėjo praleisti vizitą pas oftalmologą, kad įvertintų regėjimą, bet nieko tokio, per vieną mėnesį vargu, ar kas pasikeitė.
Prie operacinės yra toks nedidelis kambariukas, kuriame tėvai po apžiūros laukia žinių iš profesoriaus. Aš jį vadinu panikos kambariu, nes tuo metu, kai jame sėdi ir lauki, jausmas kaip prieš svarbų egzaminą: rankos prakaituoja, girdi savo širdies plakimą, o galvoje aibės minčių, ir vis meldiesi, kad tik viskas būtų gerai. Ir toks man būna kiekvienas rezultatų laukimas. Bet ir šįkart maldos buvo išgirstos, Žemynai nereikėjo jokio gydymo, padėtis vis dar stabili. Dešinėje akytėje yra 2 navikai: 3.28 mm ir 3.85 mm dydžių, o kairėje vienas – 1.65 mm, bet jie „mirę“ ir atsinaujinimo požymių nėra. Profesorius net sekantį vizitą paskyrė jau po 6 savaičių, ne po 4, kaip dažniausiai.
Tai tikėkimės, kad ir toliau sėkmė mūsų neapleis, o po mėnesio gal ir keliavimo sąlygos šiek tiek palengvės.“
Dėkojame Žemynos mamai Ligitai už laišką ir nuotraukas.
