Ar matote nuotraukoje šią mažą mergaitę ir auklėtoją, padedančią jai keliauti po skyrių kartu su vaistų „robotuku“ – taip maži vaikai vadina lašines su lašančiais vaistais?

Ši žinia labai svarbi ne tik mažajai Andželikai, bet ir tiems, kurie skaitys tekstą iki pabaigos..

Kai rašau šį tekstą, dar nei trejų metų neturinti Andželika turbūt šypsosi, čiauška, kiekvieną dieną jos kalbą papildančiais žodžiais, ir nerūpestingai žaidžia. To linkėčiau visiems vaikams

Apie tai pasakoju ne šiaip sau, nes tiksi paskutinė valanda, kai mergaitė visam laikui atsisveikins su daugiau kaip metus laiko ją lydėjusiu „robotuku“.

Taip, tai – pats džiugiausias ir labiausiai laukiamas momentas sunkios ligos pakirstam vaikui ir jo tėveliams!

Andželika nukeliavo neįprastai sunkų jos gležniems petukams ligos kelią – atlaikė galvos operaciją, patyrė daugybę narkozių, sustojusį vystymąsi ir ligos metu „atimtas“ kojeles.

Dabar Andželika, kad ir truputį šlubuodama, tačiau, skuba vytis sveikus vaikus, skyriuje vis bėga prie akvariumo stebėti ar jau pabudo iš miego jos mylimos žuvelės, ar vis dar rodo jai įdomiausią filmuką apie „Bubą“, pasūpuoti ją visur lydintį pliušinį meškiuką.

Širdis džiaugiasi už dar vieną pasveikusį vaiką, už jos sugrįžtančią laimingą vaikystę, už grįžimą namo pas brolius ir tėtį gimtajame pajūryje.