Apie Mamų unijos šeimos namus, kuriuose ne tik gyvenama
Visuomet svajojau ir turėjau tikslą, viziją tokių namų, kuriuose gyventų ne tik daiktai ar vienas kito nepažįstantys, nebyliai prasilenkiantys žmonės. Svajojau apie tokius namus, kuriuose būtų ne tik patogu, jauku, gera, bet kuriuose tavęs lauktų ir tu rūpėtum, kuriuose žiūrėdami vienas kitam į akis ir širdį pasakotume, dalintumėmės, kuriuose gyvenimo našta taptų lengvesne ir diena šviesesne.
Šiuose namuose žmogus neatras vienatvės, nes čia mes esame drauge.
Mažosios Luknės ir Kajaus istorija – tokia jautri, kad jos beklausant širdis virpa.
Luknė gimė tuomet, kai Kajus susirgo sunkia onkologine liga. Šeimai teko sulaukti ypatingai sunkių išbandymų su ką tik gimusia sesute ant rankų ir lyg iš giedro dangaus nuskambėjusios Kajaus ligos diagnoze „vėžys“.
Nei tėvai, nei pats Kajus tuomet dar nežinojo, kad ką tik gimusi Luknė po kelių metų, vėl atsinaujinus Kajaus ligai, išgelbės broliui gyvybę. Taps viena mažiausių kaulų čiulpų donore.
Šiandien Luknė linksmai straksi Mamų unijos šeimos namuose, kuriuose apsistojo su visa šeima.
Kol tėtis su Kajumi šalia esančioje vaikų ligoninėje atlieka svarbius kontrolinius tyrimus ir sveikatos patikrą, mažoji Luknė spalvina knygeles, matuojasi dovanotas sukneles, tikrina ar dovanotų batukų kulniukai garsiai kaukši, nes tik tokie tinka. Ir vis prigludusi žvilgčioja pro langą, laukdama iš ligoninės sugrįžtančio tėčio ir brolio.
Kajaus buvome seniai nematę, nes paskutiniuosius metus praleistus ligoninėje aplankyti jo negalėjome. Kajus net aštuonis ilgus mėnesius, išskyrus vos kelių dienų trumpas pertraukas, buvo gydomas izoliuotoje kaulų čiulpų transplantacijos palatoje.
Per tą laiką berniukas labiausiai pasiilgo namų ir brangiausių žmonių. Kol Kajus sirgo, mažai sesutei Luknei labai trūko visų šeimos narių dėmesio.
Ko šiandien labiausiai trokšta Kajus ir visa jo šeima? Sutikti šv.Kalėdas kartu savo namuose, nes paskutines trejas dėl Kajaus ligos sutiko atskirai.
Atsisveikinant bei išlydint Kajaus ir Luknės šeimą buvo kiek liūdna, nes norėjosi dar truputį kartu pabūti . Mažoji Luknė visas emocijas ir nenorą išvažiuoti greitai išreiškė ašaromis iki pat namų Alytuje.
Tamsų vakarą išlydėjus šeimą, užplūdo toks be galo geras jausmas – juk apie tokius namus, į kuriuos norėtųsi sugrįžti, kuriuose būtų jauku ir gera, kuriuose gyventų meilė, dėmesys, kažkada svajojome. Dabar jie yra ir juose žaidžia vaikai, gyvena šeimos.
