Gustas – mažiausias iš fondo globojamų vaikų, vykstančių gydytis retinoblastomą (akies piktybinis navikas) į Šveicarijoje Lozanos mieste esančias vaikų ligų klinikas. Mažylis su tėveliais ką tik grįžo iš ketvirtosios kelionės pas medikus.

Gusto mama Ugnė visuomet kruopščiai ir išsamiai aprašo ir pasidalija kelionės patirtimi ir įspūdžiais. Dalijamės ir mes, nes žinome, kiek daug nuoširdžių, gerų žmonių, suteikusių berniukui viltį, seka jo istoriją ir laukia naujienų:

“ Penktadienio vakarą sugrįžome į LT iš ketvirtojo mūsų gydymo vizito Lozanoje. Žinios dvejopos. MRT rezultatai rodo, kad kairėje akytėje pagrindinis navikinis darinys dar daugiau sureagavo (susitraukė) į 2 kartus iš eilės taikytą intraarterinę chemoterapiją, naujų navikinių sėklyčių nerasta ir kol kas būklė stabili ir patenkinama. Dešinėje akytėje, kurioje praėjusį kartą buvo pastebėta tik viena nauja, nedidelė navikinio darinio užuomazga, šiuo metu matyti itin daug naujų difuziškai išplitusių navikinių sėklyčių. Gustą gydančių gydytojų (prof. Munier ir Dr. Stathopoulos) iniciatyva, jau sekančios dienos popietę, buvo organizuota skubi intraarterinė chemoterapija švirkščiant ne vieną chemoterapinį vaistą (kaip buvo iki šiol), o dviejų chemoterapinių vaistų derinį, viliantis, kad derinio poveikis bus stipresnis ir efektyvesnis. Nepaisant kiekvieną vizitą (tai vienoje, tai kitoje akytėje) randamų naujų atsinaujinančių vėžinių ląstelių sankaupų, Gusto gyvenimas pamažu tampa įdomesnis, nes tam tikru atstumu ir kampu apčiuopiant naujas daiktų formas, pavyksta susiorientuoti ir žvilgsnį sutelkti, o vėliau pirščiukais paimti (ne visada tiesiai, bet objekto link) ir smulkesnes daikto daleles. Šį kartą (įsibaiminus po paskutiniojo vizito narkozės, kuomet atsigavimą lydėjo nepaliaujamas verksmas ir sudėtingas keliolikos valandų atsigavimo periodas), itin nerimavome, nes nežinia kaip organizmas sureaguos į dvi dienas iš eilės atliekamas narkozes. Laimei, atsigavimai po narkozių buvo pakankamai sklandūs, ir nevalgymo periodus (nuo vienos iki kitos narkozės) pavyko ištverti be didelių Gusto ašarų ežerų. Šypsnius Gusto veide stengėsi įžiebti ir ligoninėje besidarbuojantys klounai, aplankantys, vaikučių palatas, neleidžiantys liūdėti, sudominantys dainelėmis, žaidimais ar neįprastais žaislais (nuotrauka – žemiau). Šį kartą po intraarterinės chemoterapijos procedūros buvome pervežti į kitą, nei įprastai, palatą, pro kurios (drugeliais papuoštus) langus netikėtai pamatėme (žemiau esančioje nuotraukoje bandžiau užfiksuoti) ir išgirdome sraigtasparnio garsą. Pastarasis nutūpė iš vieno ant ligoninės korpuso stogo (nusileidimo aikštelės). Tuo metu laikiau Gustą ant rankų ir jaučiau, kaip širdis ima dažniau virpėti, juk galbūt šis medicinos pagalbos sraigtasparnis gabena transplantacijos laukiančių žmonių širdis ar kt. organus, kurių gyvybė jau užgeso…, o gal sunkios būklės ligonį. Galvoje kirbėjo daugybė minčių – kiek daug daroma gelbstint trapią žmogaus gyvybę, kad nebūtų prarastas „auksinės valandos“ momentas, kad donorinis organas laiku pasiektų operacinę (juk nuo to priklauso transplantacijos sėkmė), kad žmogus turėtų šansą. Užplūdusių minčių gausybės puokštėje dar kartą supratau, kad niekada nežinai, kokia laimė ar bėda Tavęs ar Tavo artimųjų lauks rytoj. Kad ligos taip paprastai nesustabdysi, kad nieko nelaukusi turiu džiaugtis šia diena. Galbūt tokiu būdu stengiuosi ieškoti įkvėpimo, jėgų, nukreipti mintis kitur. Tuomet man atrodo, kad mūsų ligos kelias tampa lengvesnis, dažniau aplanko šviesios mintys ir galingiausias vaistas – VILTIS. AČIŪ, UŽ MŪSŲ ŠANSĄ KOVOTI IR SVEIKTI.“