Po aštuntosios narkozės Gustas tik pradėjęs busti, ėmė be perstojo verkti, nepadėjo nei pasiūlytas šilto pieno buteliukas, nei cukraus sirupas, nei vanduo, nei dainelės, nei mamos, tėčio rankos, nedomino nei mylimi žaisliukai. Po papildomos dozės migdomųjų, aprimo, tačiau praėjus keletui valandų vėl prasidėjo nepaliaujamas verksmas. Tuomet gydytojai skyrė nuskausminamųjų. Po jų, šiek tiek pagerėjo ir bent jau būdamas ant rankų ne taip verkė.

Ligoninės dienos stacionare tokioje būklėje praleidome 12 valandų, bet simptomams rimstant, anesteziologas įvertinęs Gusto sveikatos būklę, leido važiuoti miegoti į namus.

Rūpestingosios sesutės (bendrosios praktikos slaugytojos) davė švirkštų lauknešėlį (jei pasidarytų blogiau), bei surašė visus įmanomus telefono numerius, jei naktį Gustui prireiktų medicininės pagalbos. Džiugu, kad neprireikė. O mūsų akys ir širdys „šokinėjo“ iš džiaugsmo, nes išaušusį sekančios dienos rytą Gustas pasitiko ne su ašaromis akyse, bet šypsniu

Atlikti MRT rezultatai rodo, kad kairėje akytėje pagrindinis navikinis darinys sureagavo (susitraukė) į praėjusį kartą taikytą intraarterinę chemoterapiją, buvusios navikinės sėklytės sunyko. Dešinėje akytėje pagrindinis navikinis audinys išliko nepakitęs (nei padidėjo, nei sumažėjo), tačiau pastebėta nauja, nedidelė navikinio darinio užuomazga, kuriai naikinti, pirmą kartą taikė krioterapiją (šalčio terapiją).

Vizito metu atlikti kiti papildomi regos tyrimai teikia vilties. Analizuojant tyrimų ir gydymo efekto (prieš ir po) rezultatus gydytojų lūpų kampučiai šyptelėjo į viršų. Nedidelis progresas yra. Gydytoja pašnibždėjo „Lėtas progresas geriau nei jokio progreso, džiaukimės smulkiomis pergalėmis“ (angl. Slow progress is better than no progress, celebrate small wins).

O pasidžiaugti jau yra kuo. Nepaisant kaskart aptinkamų recidyvų (naujų augliukų atsiradimo), Gustas (gydytojai mano), kad jau geba matyti šešėlių kontūrus, nes rodant kontrastingų spalvų žaisliukus (priklausomai nuo žaisliuko dydžio, spalvos, atstumo iki akyčių) bando rankytėmis pagriebti, ne visada pavyksta tiksliai paliesti, bet rankytes sąmoningai tiesia link objekto kontūrų.

Net patikros metu, Gustas savo rankytėmis staiga čiupo už pediatrės stetofonendoskopo, kurio žarnelė buvo ryškiai raudonos spalvos ir nenorėjo paleisti. Pediatrė samprotavo, kad Gustas turbūt jau pats nori savarankiškai savo plaučių garsų pasiklausyti . O skrendant lėktuvu ir tėčiui už nosies pačiupo

Sekantis vizitas paskirtas rugpjūčio antroje pusėje. O dabar stengiamės stiprinti organizmą, susigrąžinti apetitą, būti gryname ore, kaskart ragaujam naujų maisto skonių, klausomės dainelių, pasakų, žaidžiam, šėliojam ir džiaugiamės naujais atradimais bei pojūčiais, o mintyse nuolatos jaučiame begalinį dėkingumą ir pagarbą, kad, Jūsų dėka, turime galimybę sveikti. Žemiau – mūsų akimirkos.“

Nuoširdžiai dėkojame Gusto mamai Ugnei už pasidalijimą kelionės įspūdžiais ir Gustuko sveikimo, kad ir mažais žingsniais.

Nuoširdžiai dėkojame visiems geradariams, dovanojantiems Gustukui viltį gydytis ir sveikti.