Dovyduko pergalė
Pamenu kai pirmą kartą, po ilgų ligoninėje praleistų mėnesių, jie visi susitiko Mamų unijos šeimos namuose. Visa šeima – mama, tėtis, du broliukai ir seneliai.
Silpnutį, dėl sudėtingo gydymo ir vaistų poveikio beveik nevaikščiojantį mama su tėčiu jį įnešė ant rankų. Tuomet Dovydas neturėjo jėgų džiaugtis nei senelių su meile ruoštu maistu, nei šeimos namuose įkurtu, žaislų pilnu žaidimų kambariu.
Šiandien su Dovydo mama vėl prisiminėme tą laiką, kai labai reikėjo pagalbos, globos ir vilties patikėti, kad viskas bus gerai.
„Tuomet kaip orą gaudžiau geras žinutes, ieškojau informacijos apie kiekvieną pasveikusį vaiką, nes tai teikė vilties, kad jie pasveiksta, ir kad Dovydas taip pat pasveiks“,- mintimis dalijosi berniuko mama Viktorija.
Vakar šeimos namai buvo pilni džiaugsmo! Džiaugsmo, kurį Dovyduko tėtis ir mama sapnuodavo naktimis, apie kurį ilgą bijojo kalbėti, bet kantriai, su didžiausia viltimi jo laukė.
Vakar buvo ta diena, kai norėjosi šokti ir dainuoti, nes mažojo Dovydo gydymas baigtas, nes baisiausi nutikę dalykai jau praeityje!
Šeimos namuose skambėjo berniuko juokas, čiauškėjimas, mažų kojelių trepsėjimas, besivaikant šunytę Leilą.
Didžiausia laimė apkabini ir į laimingą vaikystę išlydėti dar vieną pasveikusį vaiką ir jo šeimą!
Dovyduk, tu esi herojus, laimėjęs didžiausią savo mažučio gyvenimo kovą!
Tegul Tau būna Gyventi Gera!
